Džihadas apibrėžiamas ne kaip šventasis karas. Džihadas reiškia kovą, o tai galima suprasti labai įvairiai. Džihadas toks svarbus, kad įtrauktas į visus islamo šventuosius tekstus: Koraną, sirą (Mahometo biografiją) ir chadisus (Mahometo tradicijas). Džihadas sudaro 24 proc. vėlyvojo Korano, 21 proc. Bukhari chadisų ir 67 proc. siros.
Džihadas praktikuojamas keturiais būdais: kardu, raštu, kalba ir pinigais.
Dažnas argumentas ginant džihadą yra tas, kad jis turi dvi formas. Yra didysis džihadas, tai vidinė kova su blogais įpročiais. Taip pat yra mažasis – karo – džihadas. Tarp Bukhari chadisų, apie 1400 chadisų yra apie džihadą. Tik 2% iš tų 1400 kalba apie džihadą kaip apie religines pastangas. Taigi 98% džihado chadisų kalba apie džihadą kaip karą.
Mahometui ne itin sekėsi skleisti islamą, kol jis netapo džihadistu. Jam mirus, visi arabai buvo musulmonai. Džihadas sudarė sąlygas Mahometui ateiti į valdžią.
Džihadas yra geriausias veiksmas, kurį gali atlikti musulmonas. Jeigu džihadistas miršta vykdydamas savo siekius, jis nekenčia nei po mirties, nei Paskutiniojo teismo dienos nežinomybės, bet keliauja tiesiai į rojų. Jis gyvens tarp dangiškų nekaltų mergelių, teikiančių malonumą.
Džihadas iš esmės pakeitė istoriją ir sukūrė naują politinį klimatą. Artimieji Rytai, Turkija, Egiptas ir Šiaurės Afrika iš krikščioniškos civilizacijos virto islamiška. Septynis amžius Ispanija ir Portugalija buvo valdomos islamo. Rytų Europa, ypač Balkanai, buvo valdomi islamo. Per pastaruosius 1400 metų mažiausiai 270 milijonų kafirų (nemusulmonų) žuvo dėl džihado.